Žiniasklaidai

Ūkininkas Vytautas: „Startavome nuo šešių avių ir vieno bendro avino“

Kazlų Rūdos apylinkėse avis auginantis Vytautas Dzingulevičius – vienas iš tų mūsų šalies ūkininkų, kurie daug prisideda, kad aviena po truputį grįžta ant lietuvių stalo. Jaunas vyras ne tik rūpinasi savo ūkiu, bet ir vadovauja dvi dešimtis avių augintojų vienijančiam kooperatyvui.

Pats Vytautas sako pirmą kartą avienos sako paragavęs dar prieš tai, kai jo ūkyje atsirado avys.

„Prisimenu, kad buvo skanu, bet nepatogu. Nusipirkome pusę ėriuko ir namie teko mėsą smulkinti, kapoti kirviu. Todėl dabar patys ją ruošiame kitaip: kad žmonėms būtų patogu“, – sako V.Dzingulevičius.

Ūkininkauti pradėjo nuo triušių

Sufolkų veislės avis auginantis V.Dzingulevičius nei šiai avių veislei, nei apskritai mėsai negaili komplimentų ir sako, kad Lietuvoje ėriena bei aviena atrandama vis dažniau.

Avis V.Dzingulevičius augina kartu su tėvais: jo ūkyje auga apie 250, tėvų ūkyje – apie 500 avių. Auginti jas vyras pradėjo kartu su tėvais, o prieš tai užsiėmė triušininkyste.

„Ūkis prasidėjo nuo kelių triušių, vėliau jų išaugo maždaug iki šimto. Bet rinka – labai sunki, arba reikia jų auginti itin didelį kiekį. Nes ir dabar Lietuvoje mažai stambiųjų ūkininkų, auginančių triušius. Be to, tada tėvai buvo įsigiję 10 hektarų sodybą su žeme. Tad nuo to ir prasidėjo. Nutarėme pabandyti. Startavome su šešiomis avimis ir vienu bendru avinu“, – pasakojo ūkininkas.

Sufolkų veislę V.Dzingulevičius pasirinko, kaip sako pats, pagal išorinį vaizdą: „Buvo toks pirminis patikimas“. Šios veislės avis jis lygino ir su kitomis bei vertino jų skirtumus.

Informacijos apie avių auginimą ūkininkas sėmėsi ne tik skaitydamas įvairią literatūrą, tačiau ir dalyvaudamas seminaruose. Pasak jo, informacijos apie jų auginimą netrūko ir netrūksta, atvyksta lektorių iš užsienio, vyksta parodos. Tiesa, pačioje pradžioje, perkant pirmąsias avis, reikia konsultuotis su jais parduodančiais ūkininkais.

V.Dzingulevičiaus auginama avių veislė – vidutinės ir stambios mėsinės avys, labai juodomis, bevilnėmis galvomis ir kojomis, gilia ir plačia krūtine, ilga nugara, mėsingomis vidinėmis ir išorinėmis kumpių pusėmis. Nors šios avys apibūdinamos kaip mėsinės–vilninės, tačiau vilnos ūkininkai kol kas neperdirba ir nerealizuoja.

Vasarą avys ganosi lauke, o žiemoja tvarte, kuriame palaikoma minimali kelių laipsnių temperatūra – tiek, kad neužšaltų vanduo. Šiltesnėmis žiemos dienomis ūkininkas tvartą atveria ar leidžia avims išeiti į lauką, tačiau spaudžiant šalčiui – ne.

Ūkininkai susibūrė į kooperatyvą

Maždaug prieš ketverius metus dalis Lietuvos mėsinių avių augintojų susibūrė į kooperatyvą „Avininkas“, o šiuo metu jis vienija apie dvi dešimtis ūkininkų. Kooperatyvas dažniausiai iš savo narių superka avis ir ėriukus, o produkciją vėliau realizuoja.

„Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje – tik tiek avių augintojų. Iš tiesų avys Lietuvoje skaičiuojamos tūkstančiais”, – kalbėjo V.Dzingulevičius, greta darbo savo ūkyje jau dvejus metus vadovaujantis šiam kooperatyvui.

„Kalbant apie avininkystę, Lietuvoje situacija prasta. Kalbu apie prastą auginimą, nesidomėjimą, darymą blogai. Auginamos prastų veislių mišrūnės, smulkios avys, kurios netinka ne tik užsienio, bet ir vietinei rinkai. Nors avių augintojų daug, tačiau geros produkcijos yra labai mažai“, – sakė V.Dzingulevičius.

Turguje klausia ir receptų

Nuo gruodžio 1-osios kooperatyvas „Avininkas“ savo produkcija – ėriena, aviena bei jos gaminiais – ėmė prekiauti prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusiame Centriniame Kauno turguje.

Idėja prekiauti Kaune kooperatyvo vadovui kilo po vieno šiame mieste vykusio seminaro. Jo metu iš avienos turėjo būti paruošti degustaciniai patiekalai, tačiau paaiškėjo, kad Kaune rasti avienos – labai sunku.

„Seminaro lektorė jos ieškojo tris dienas. Tada ir pamaniau, kad reikia prekiauti Kaune. Tačiau prekyba turguje nėra pagrindinė mūsų veikla“, – kalbėjo ūkininkas, kuris greta tiesioginės prekybos avieną bei ėrieną taip pat teikia ir restoranams.

Prekiauti turguje kooperatyvo nariai nusprendė dėl kelių priežasčių: „Visų pirma, man atrodo, kad šviežios mėsos žmonės dažniausiai ieško turguje. Dar viena priežastis – antkainiai parduotuvėse, tad jei „atiduotumėm“ prekybininkams, būtų neįmanoma dirbti“.

Dar vienas svarbus turgaus privalumas – betarpiškas bendravimas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Kaip pasakojo V.Dzingulevičius, pirkėjai klausia receptų, domisi, ką iš kurios mėsos dalies geriausia gaminti.

„Kadangi aviena dar nėra labai populiari, mums svarbu ją žmonėms pristatyti, papasakoti apie ją, parodyti. O turgus tam puikiausiai tinka. Prekybos centre juk niekas taip nebendrauja, ten turi ateiti jau žinodamas, ką pirksi“, – kalbėjo pašnekovas.

Mėsa vertinga savo savybėmis

Centriniame Kauno turguje prasidėjusi prekyba aviena, ėriena ir jų gaminiais visų pirma sudomino jaunas šeimas, kurios kokybiškesnės mėsos ieškojo vaikams.

„Vėliau pastebėjome, kad perka ir sau, kad tie patys žmonės sugrįžta. Labiausiai perka jauni žmonės, jaunos šeimos. Jiems patinka, kad parduodame mėsą supjaustytą taip, kaip ją yra geriausia gaminti ir nedideliais kiekiais. Kad būtų patogu.

Daug vyresnių bijo pirkti, jie nusistatę prieš avieną, nes prisimena iš vaikystės lajaus kvapą, kur visas namas smirdėdavo nuo avių. Žmonės galvoja, kad ši mėsa turi specifinį kvapą. Aš to kvapo, beje, net ir nežinau, nes dar negyvenau tais laikais“, – sakė ūkininkas.

Pasak pašnekovo, dabartinių mėsai auginamų veislinių avių mėsa neturi jokio nemalonaus kvapo.

Avienos ir ėrienos mėsa vertinga visų pirma dėl savo maistinių savybių, o mitybos specialistai jos pataria vartoti daugiau. Avienoje yra nemažai baltymų, žmogui vertingų riebalų, mineralų, B grupės vitaminų, aminorūgščių, jos riebaluose labai mažai cholesterolio. Tai – svarbiausios šios mėsos gerosios savybės.

Aviena yra sotesnė – jos suvalgoma maždaug 30 proc. mažiau, nei, pavyzdžiui, kiaulienos. Maistui naudojamos visos avienos dalys, tačiau vertingiausios yra nugarinė ir kumpis. Iš pastarojo gali būti gaminami šašlykai, kibinai,  tradicinis plovas.